Kai iki galo nepažįstame savęs, mes priklausome nuo to, kokia yra kitų žmonių nuomonė – tų žmonių, kurie taip pat iki galo nepažįsta savęs. Todėl svarbu skirti laiko tam, kad pažinti save per tiesioginę patirtį.
Kai bandome suprasti save, dažnai atsiranda pagunda pasikliauti kitų žmonių nuomonėmis, nors mes esame kas esame ir bet kokia nuomonė yra subjektyvi. Tačiau dažniausiai, kai neturime aiškaus ir tiesioginio savo unikalumo supratimo, mes linkstame į išorę ir pradedame klausytis kitų žmonių nuomonių. Ironiška, bet tie kiti visai nebūtinai turi aiškumą kas jie tokie patys yra, todėl mums tai neturėtų rūpėti.
Labai svarbu būti liudininkais ir stebėti save tokius, kokie esame, stebėti savo protą tokį, koks jis yra. Mažiau klausyti chaoso, kuris vyksta palink mus, o vietoj to būti pirmuoju ir tiesioginiu liudininku to, kas aš esu ir apie ką visa tai.
Meditavimas, tai lyg veidrodžio paviršiaus valymas ir poliravimas.
Švariame veidrodyje aiškiai matome ne tik save – kiti žmonės taip pat atsispindi aiškiau. Kai jie atsispindi aiškiau, tada pamatome kas tie žmonės yra iš tikrųjų, o ne ką mes galvojome, apie tai, kas jie tokie yra.
Tai labai sena metafora apie meditaciją.
Ši idėja apie tai, kad prieš meditacijos praktiką ir proto treniravimą, įprastai, žiūrime lyg į nešvarų veidrodį. Taip, mes ten matome save, tačiau tikrai nematome aiškaus vaizdo. O kadangi nėra aiškumo, tai nėra ir tikro supratimo.
Tačiau, kai medituojame, tai lyg valytume ir poliruotume veidrodžio paviršių. Tokiu būdu mūsų atspindys tampa aiškus ir ryškus. Ir ne tik mūsų pačių atspindys, bet taip pat ir tų žmonių, kurie yra mūsų aplinkoje.
Kai aiškiai nematome nei savęs, nei kitų, atsiranda problema, nes tada esame linkę kurti visokias versijas apie tai, kas yra kas. Bet tada, kai veidrodį nublizginame, tada, kai pradedame save matyti aiškiai – pradeadme geriau suprasti kas mes esame. Tada neišvengiamai ir kitus pradedame matyti aiškiai ir taip pat geriau juos suprasti.
Ir būtent tada santykiai su aplinkiniais žmonėmis pradeda keistis.