Kančia ir atjauta. Kai pažįstame savo kančią, kai matome ją aiškiai savyje, tačiau negalvojame apie ją, nesame užgožti minčių apie tą kančią, tuomet pradedame suvokti ir kitų žmonių kančią. Ir šis procesas yra ne kas kita, kaip besirutuliojantis atjautos procesas.
Nors daugumas žmonių mano, kad empatija ir atjauta visų pirma yra galvojimas apie kitus, tačiau visų pirma tai yra tos kančios matymas savo prote. Kol galvosime apie tai, kol visa tai bus intelektualiame lygmenyje, tol gilaus empatijos jausmo jausti net negalėsime. Tai bus empatijos idėja.
Svarbu, kad tuos dalykus būtume matę savo prote. Ir visai nebūtinai tai turi būti lygiai tokie patys dalykai – kančios priežastys gali būti visiškai skirtingos. Tačiau, kai mes patiriame kančią, kai matome tai labai aiškiai savyje, tuomet neišvengiamai pradedame jausti empatijos ir atjautos jausmą aplinkiniams žmonėms.
Taigi, tai persikelia iš intelektualios idėjos į tiesioginę patirtį, iš empatijos idėjos į atjautos jausmą.