Jei galva prikimšta planų, minčių, svarstymų ir išgyvenimų, net išėjus pasivaikščioti į mišką jos nepalieka mūsų ramybėje. Atgauti dvasios ramybę padeda vaikščiojimo meditacija, kurios šiandieną pasimokysime kartu su holistikos terapeutu, meditacijos studijos „Aš galiu padėti” vadovu, tarptautinės meditacijos mokytojų ir terapeutų asociacijos nariu ir akredituotu praktiku Arūnu VALANČIUMI
– Meditacija mus moko gerai jaustis. Medituodami stebime save, savo pojūčius, mintis ir emocijas, nors iš tiesų niekada nežinome, ką ten sutiksime, kokią emociją ar pojūtį patirsime. Meditacijos metu patirdami įvairių netikėtumų, bėgant laikui išsiugdome lengvumo jausmą ir galime gerai jaustis neapibrėžtose ir neužtikrintose gyvenimo situacijose. Medituodami mokomės jaustis lengvai net ir neaiškiose gyvenimo situacijose, o stiprybės suteikia ne užtikrintumo ateitimi jausmas, o įgūdžiai, padedantys tvarkytis su nuolat besikeičiančiomis aplinky- bėmis, – pradedame kalbėtis su Arūnu.
– Ar galėtume išmokti medituoti tiesiog patys, be kokių nors kursų lankymo?
– Galima pabandyti nesudėtingą vaikščiojimo meditaciją, juk labai smagu vasarą vaikščioti ir medituoti gryname ore. Jei ne tik vaikštai, bet ir galvoji apie tai, ką darai, išmoksti susikaupti į dabartį, lengviau pakeli bet kokius gyvenimo sunkumus.
– Taigi pradedame?
– Geriausia būtų eiti miško arba parko takeliu, o gal – paupiu. Pradėti mokytis šios meditacijos lengviau ramesnėje vietoje, nes triukšmingoje aplinkoje susikaupti sunkiau. Tačiau vėliau, kai įvaldysime techniką, vaikščiojimo medita- ciją bus galima atlikti bet kur, net žmonių ir mašinų pilname miesto centre. Prieš karantiną gyvenome triukšme ir skubėjime ir tikriausiai ne kartą pagalvojome, kad, atsidūrę kur nors ramioje vietelėje, kalnuose ar miške prie ežero, nusiramintume, o esama situacija pasikeistų. Bet realybė yra kitokia, mūsų vidinė ramybė nepriklauso nuo geografinės vietovės. Kad ir kur atsidurtume, vis tiek esame patys su savimi ir patiriame tai, kas yra mūsų viduje. Todėl reikėtų išmokti nusiraminti bet kur, ten, kur tuo metu esame. Vaikščiojimas yra vienas iš tam padedančių būdų, tai – treniravimasis jausti dabartį, tai, kas vyksta čia ir dabar. Aišku, galėtume panašiai medituoti ir namuose tvarkydamiesi, prausdamiesi, galimybių tikrai yra daug. Tačiau vaikščiojimas yra viena maloniausių meditacijos formų.
”…tikriausiai ne kartą pagalvojome, kad, atsidūrę kur nors ramioje vietelėje, kalnuose ar miške prie ežero, nusiramintume, o esama situacija pasikeistų. Bet realybė yra kitokia, mūsų vidinė ramybė nepriklauso nuo geografinės vietovės. Kad ir kur atsidurtume, vis tiek esame patys su savimi ir patiriame tai, kas yra mūsų viduje”
– Tačiau tik tiems, kurie mėgsta vaikščioti? Juk vieni gal tik ant sofos sėdi, o kiti labiau mėgsta bėgioti.
– Galima panašiai medituoti ir bėgiojant. Tačiau šiandieną atliksime vaikščiojimo meditaciją. Pradėkime nuo to, kad mums niekur nereikia skubėti ir neturime tikslo kur nors nueiti, o tiesiog einame. Einame lengvai, neskubėdami, leisdami kūnui judėti taip, kaip jis nori. Juk, kai medituojame sėdėdami, taip pat neverčiame savo kūno kažką daryti ar kažko jausti, tiesiog leidžiame jam būti.
– Be ypatingų pastangų?
– Taip, be pastangų, tiesiog kūnas eina pats. Galime leisti jam netgi bėgti, tačiau visą laiką turėkime galvoje, kad kūną reikia kuo mažiau versti, o leisti jam pačiam eiti arba bėgti. Taigi einame miško takeliu. Žingsniuodami sau tinkamu tempu, aprėpkime žvilgsniu tai, ką mato akys. Ne tik tai, kas yra akių lygyje, bet ir medžių viršūnes, pastatų stogus, debesis ir visa tai, kas po mūsų kojomis. Eidami matome aukštas skarotas egles, jų viršūnės remiasi į debesis, šalia tako auga jauni berželiai, matome šviesiai žalius jų lapelius, o čia, beveik po kojomis, šapus į didžiulį skruzdėlyną neša skruzdėlės. Mes aprėpiame visą šį pasaulį vienu plačiu žvilgsniu. Stebime visa tai, ramiai žingsniuodami ir matydami kur kas daugiau, nei anksčiau – spalvas, vėjo judinamas šakas, greitai besikeičiančius debesų ornamentus.
Tada bandome išgirsti aplinkos garsus. Vaizdo taip pat nepaleidžiame, esame susitelkę į jį, tačiau dabar daugiau dėmesio skiriame garsams. Girdime paukščiuko čirenimą, savo kojų keliamą garsą, galbūt drabužių čežėjimą ar gar- sus, sklindančius iš tolumos. Tada susitelkiame į kvapus. Žalumos, gėlių, gryno oro kvapas, samanų ir pušų spyglių, galbūt iš kažkur sklinda laužo dūmų kvapas. Labai daug kvapų galime užuosti, kai į juos susitelkiame
O dabar įsigilinkime į lytėjimo pojūčius. Jaučiame, kaip prie kūno liečiasi dra- bužiai, kaip vėjelis liečia mūsų veidą, rankas, galbūt ir kojas, jei jos nuogos. Dabar labai aiškiai suvokiame, kad eidami vienu metu esame su viskuo – prieš akis matome besikeičiančius vaizdus, girdime garsus, uodžiame kvapus ir patiriame lytėjimo pojūčius.
– Visa tai matome ir jaučiame žingsniuodami…
– Taip, ir ramiai žingsniuojame toliau, pradėdami daugiau dėmesio skirti savo eisenai ir laikysenai. Atkreipiame dėmesį į tai, kaip juda kūnas. Kaip juda liemuo, kojos, klubai, rankos, pečiai, kaip įsitempia ir atsipalaiduoja raumenys. Kartais, šitaip dėmesingai susitelkus į savo eiseną, gali atsirasti apgaulingas jausmas, kad mes iš šalies gal nevikriai atrodome. Jeigu toks jausmas atsirado, nekreipkite į jį dėmesio, tas jausmas – apgaulingas. Stengiamės nieko nekeisti ir eiti natūraliai, kaip ir prieš tai, suvokdami aplinką visais savo pojūčiais. Dabar truputėlį pradėkime siaurinti savo dėmesį ir sutelkime jį į kojas. Pajuskime, kaip jos juda. Pėda nusileidžia ant žemės – pajauskime labai konkretų fizinį pojūtį, pėdos spaudimą į žemę. Viena pėda, po to – kita, jaučiame, kaip jos visu svoriu atsiremia į žemę. Pabūkime susitelkę į šį spaudimo jausmą. Kartu aiškiai suvokiame aplinką, matome vaizdus ir girdime garsus, jaučiame kvapus ir švelnų vėjelio prisilietimą. Dabar atkreipkime dėmesį į tai, kaip pakyla koja. Ji tokia lengva, taip natūraliai atsiplėšia nuo žemės! Gera pajusti, kaip pakyla viena, po jos – kita. O dabar sujunkime šiuos abu fizinius pojūčius ir tuo pačiu metu pajuskime ir spaudimą, ir pakilimą. Viena koja lengvai kyla nuo žemės, kita tuo pačiu metu spaudžia ją, po akimirkos jos pasikeičia vietomis. Ir vėl – spaudimas, pakilimas, spaudimas, pakilimas…
– O jei mintys nustoja elgtis paklusniai? Jei prasideda problemų perkratymas ir pamirštame koncentruotis į pėdų spaudimą bei pakilimą?
– Jei protas pradeda planuoti, prisiminti, o jūs tai pastebėjote – labai gerai, ramiai sugrįžkite prie jausmo kojose, prie pakilimo ir spaudimo pojūčių. Šie pojūčiai ir yra mūsų susitelkimo objektas, tarytum inkaras. Kitų meditacijų metu tokiu inkaru būna kvėpavimas.
Žingsniuojame toliau. Dabar mūsų užduotis – rasti balansą, tai iš tiesų labai svarbu. Jei esame per daug susitelkę į pojūčius kojose, gali būti, kad nepakankamai aiškiai suvokiame aplinką. O jei esame per daug susitelkę į aplinką, galime nepakankamai jausti kojų ritmą bei spaudimo ir pakilimo pojūčius. Reikėtų surasti pusiausvyrą tarp aplinkos vaizdų ir to, ką jaučiame kojose. Truputį pasitreniravę, suprasite keistą dalyką: kuo labiau būname susitelkę į kojas, tuo aiškiau pradedame suvokti aplinką. Ir dar vienas patarimas – pabandykime suvokti aplinką ne linijiniu būdu, kai iš pradžių matome vaizdus, po to girdime garsus, uodžiame kvapus ir jaučiame prisilietimus, o visais pojūčiais iš karto: vaizdai, garsai, kvapai, lytėjimas, kojų ritmas, spaudimas, pakilimas. Jeigu pasimetėte, sugrįžkite į pojūčius kojose ir vėl bandykite surasti balansą tarp aplinkos ir susitelkimo į kojas. Tai – labai svarbu.
Ši pirmoji vaikščiojimo meditacijos dalis gali trukti pusvalandį, valandą ar dar ilgiau, kiek tik norite. Vaikščiodami jauskite savo kūną, rankas, pečius, tada susiaurinkite dėmesį į kojas ir sukoncentruokite jį į spaudimo ir pakilimo pajutimą. Tuo pat metu aiškiai suvokite aplinką. Pirmoji meditacijos dalis baigta.
„…apie meditacijos poveikį ir prasmę galime labai daug kalbėti, skaityti, turėti žinių, kaip tai veikia, bet tikrai niekas neprilygs patirčiai. Reikėtų skirti tam laiko – atsisėsti arba eiti, būti su savo protu ir jausmais. Priimti viską taip, kaip yra. Tik per patirtį tampame ramesni, o tada jau, būdami kur kas aiškesnio proto, einame bendrauti su žmonėmis”
– Dabar prasidės antroji?
– Dabar – antroji. Tai bus dėkingumo jausmo treniruotė. Treniruokime šį jausmą, jausdami dėkingumą, mes nejaučiame nerimo – tyrėjai yra įrodę, dėkingumo jausmas stipresnis už nerimą. Žingsniuodami savo pasirinktu maloniu maršrutu, prisiminkite tai, dėl ko jaučiate dėkingumą. Dėkingumą bet kam, konkrečiam žmogui, sau, pasauliui, nepažįstamiems žmonėms. Kurį laiką pabūkite su tuo jausmu. Dabar įsivaizduokite savo krūtinės viduryje mažą šviesos spindulėlį. Nereikia labai stipriai susitelkti, jūs tiesiog žinote, kad krūtinėje yra mažas šviesos šaltinis. Dabar prisiminkite žmogų, kuriam jūs kažkada padarėte kažką gero ir tai jam suteikė labai daug džiaugsmo. Atgaminkite tą įvykį ir prisiminkite, kaip tas žmogus tada atrodė, kiek jam buvo tai svarbu, ką jis jums pasakė, kokia tuo momentu buvo jo veido išraiška. Dabar leiskite tam mažam šviesos taškeliui, kuris yra jūsų krūtinėje, plėstis. Tegul jis užauga iki pupos dydžio, iki mažo kamuoliuko dydžio, plečiasi toliau ir pasklinda po visą jūsų kūną. Jums nieko daryti nereikia, tiesiog eiti ir stebėti, kaip ši šviesa plinta po jūsų kūną.
Dabar pagalvokite apie tą žmogų, kuris jus daro laimingą. Vien jį prisiminus jums norisi šypsotis. Vėlgi – kartais racionalus protas ima šnabždėti, kad gal ne apie tą žmogų pagalvojote, kad gal ne šis daro jus laimingą. Jeigu taip atsitiko, neklau- sykite racionalaus proto, tiesiog galvokite apie tą žmogų, apie kurį jums gera galvoti.
Jūsų vidinė šviesa vis dar plečiasi. Kūnas priima ją, jums eiti darosi vis lengviau, erdvės vis daugiau. Giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, tuo metu krūtinėje pajusite lengvumą.
Dabar įsivaizduokite, kad tas žmogus, kuris daro jus laimingą, jaučia tą patį – staiga ir jo krūtinėje pradeda plisti šviesa. O jūs tiesiog einate ir stebite, kaip to žmogaus, kuris daro jus laimingą, krūtinėje plinta šviesa. Pradžioje jo veidas buvo šiek tiek nustebęs, bet labai greitai nuostabą pakeitė šypsena, jam darosi vis geriau ir geriau, jis jaučiasi vis laimingesnis ir laimingesnis. O jūs stebite, kaip jo kūne plinta šviesa, o veidas vis labiau šypsosi. Tas žmogus nejaučia jokio nerimo, jis yra labai laimingas.
– Vaizduotė labai greitai suveikė. Tačiau mes vis dar einame?
– Taip, einame. Su ta vidine šviesa pabūkime kiek ilgiau, o tada ir vėl grįžkime į savo kūną, vėl pradėkime aiškiai jausti savo eiseną ir judesius. Pajuskime, kaip juda klubai, rankos, pečiai. Mes ir vėl aiškiai suvokiame aplinką, apžvelgiame vaizdus, girdime garsus, užuodžiame kvapus, jaučiame vėjelio gaivumą.
Visada, kai pasijusite blogai ar apims nerimas, išeikite pasivaikščioti. Atlikite pirmąją meditacijos dalį, o po to susitelkite į tai, kas daro jus laimingus. Tikrai pajusite dėkingumą, o tuo metu, kai jaučiame dėkin- gumą, jokio negatyvaus jausmo – nerimo, baimės, nusivylimo ar pykčio – jausti negalime.
– O jeigu po pusdienio jis ir vėl sugrįš?
– Taip gali būti, bet tam ir yra meditacija. Neatsisakykite šių praktikų, jos nieko nekainuoja, bet tikrai gali padėti. Stebėkite save ir aplinką, susikaupkite į ėjimą, treniruokite dėkingumo jausmą. Nerimas tikrai sumažės, tačiau procesas gali šiek tiek užtrukti. Kiek? Tai priklauso nuo to, kokios būklės būdamas žmogus pradėjo medituoti. Nerimo mechanizmas yra toks: kilo nerimastinga mintis, sukėlė fizinį pojūtį, protas gavo signalą, kad viduje – netvarka, dėl to ir vėl atsirado nerimo jausmas. Taip ir užsisuka užburtas ratas. Norint iš jo išeiti reikia susitelkti į ką nors labai konkretaus, geriausia – į fizinius pojūčius. Tada ištrauksime save iš minčių kratinio, iš mūsų nerimo iniciatoriaus. Taip elgtis turėtume kas kartą, kai tik suvokiame, kad nerimaujame, – paleisti tas mintis ir susitelkti į tai, kuo tuo metu esame užsiėmę arba tiesiog į kvėpavimą ar kitus fizinius pojūčius. Vaikš- čiojant galima atlikti ir tikslo siekimo meditaciją. Panašiai kaip ugdant dėkingumo jausmą galima išsiugdyti motyvaciją tam, kad susikoncentruotume į savo tikslą.
– Ar šią meditaciją tikrai gali daryti tie žmonės, kurie nėra susipažinę su meditacijos technikomis?
– Paprastai tiems, kurie lanko meditacijos studiją, šią meditaciją taikome 3–4 karto metu, tačiau galima pradėti ir iš karto. Tiems, kurie jau yra susipažinę su kitomis meditacijos technikomis, žinoma, bus paprasčiau. Vaikščiojimo meditacija ypač tinka nerimastingiems žmonėms, juk fiziškai judant išvalomos ir mintys. Ir, žinoma, mėgstantiems vaikščioti.
– Ar galime sau sąmoningai pasakyti – dabar medituoju, todėl tikrai negalvosiu apie jokias problemas, būsiu tik čia ir dabar, eisiu ir stebėsiu pasaulį bei save?
– Žinoma, būtina šitaip sau pasakyti. Rezultatas priklauso nuo nusiteikimo. Bet svarbiausia – reikia praktikuoti. Juk mes apie meditacijos poveikį ir prasmę galime labai daug kalbėti, skaityti, turėti žinių, kaip tai veikia, bet tikrai niekas neprilygs patirčiai. Reikėtų skirti tam laiko – atsisėsti arba eiti, būti su savo protu ir jausmais. Priimti viską taip, kaip yra. Tik per patirtį tampame ramesni, o tada jau, būdami kur kas aiškesnio proto, einame bendrauti su žmonėmis.
Meilė JANČORIENĖ