Pavydas yra lyginimo pasekmė. Tai yra noras, kad dalykai butų kitokie, nei jie yra. Ir atvirkščiai – jei esame dabartyje, čia ir dabar, tai protui nėra kur eiti ir pavydas net negali egzistuoti.
Meditacija turi daugybę privalumų, bet vienas iš pačių svarbiausių – medituojančio žmogaus gebėjimas paleisti iš savo proto kritiką ir lyginimą. Žinoma, kartais gyvenime lyginimas yra naudingas ir naudotinas. Tačiau, kai šis naudojimas yra perteklinis, tai tampa nesveiku įpročiu, tuomet atsiranda erdvė pavydui.
Dabarties momentas yra tai, kas yra dabar. Medituodami, mes treniruojamės jaustis lengvai su tokiu protu, koks jis yra dabar, nesvarbu – įtemptas jis ar ramus. Tačiau, jei protas pabėga į lyginimą ir kritiką – “man tai nepatinka”, “man nepatinka šis žmogus”, “man nepatinka ši vieta”, “man nepatinka šis daiktas” ir vietoj to, pradedame norėti kitų dalykų – “aš norėčiau ano daikto”, “aš norėčiau būti su anuo žmogumi”, “būti anoje vietoje” – būtent tada atsiranda įtampa tarp to, ko norime ir to, kas yra šiuo momentu.
Aš nesakau, kad neturime siekti mums svarbių dalykų, bet jei protas ištisai paskendęs grumtynėse tarp to, ko norime ir to, kas yra dabar, tai neįmanoma jausti jokios tvaresnės ramybės.
Todėl medituojant, mokomės paleisti viską, kas yra už šio momento ribų ir paprasčiausiai būti sąmoningais čia ir dabar.