Jei galvojame, kad visada esame prisijungę ir tik kartais reikia atsijungti, tam, kad pailsėti – tai yra vienas iš didžiausių mitų apie meditaciją, nes iš tikrųjų yra atvirkščiai – didžiąją dienos dalį mus valdo pasąmonės šablonai ir kasdienis mąstymas, kai kūnai yra vienoje vietoje, o protai visai kitur – arba praeities prisiminimuose, arba ateities fantazijose.
Kai kurie žmonės meditaciją suvokia, kaip pabėgimą iš realaus pasaulio, kaip atsijungimą. Bet iš tikrųjų tai yra žingsnis link mus supančio pasaulio.
Ir būtent dėl to dažnai jaučiame, kaip vienišumas ir atskirtis užgožia mus, būtent dėl to prarandandame bendrystės jausmą, net jei esame žmonių apsuptyje. Būtent dėl to blogai jaučiamės ir sergame.
Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tik tada, kai išeiname iš šios kasdienės prisiminimų ir fantazijų būsenos ir įsijungiame į dabartį – tik tada pasikrauname ir pajaučiame, kad priklausome šiam pasauliui.
Todėl meditacija nėra pabėgimas – atvirkščiai, meditacija, tai prisijungimas.