Kaip skubėjimo kultūra sukuria užimtumo iliuziją? Labai dažnai tyčia stengiamės būti užsiėmę tik tam, kad būtume užsiėmę, bet būtent todėl ir nepatiriame gyvenimo pilnatvės. Į darbų sąrašą įtraukiame tuos dalykus, kurie mums atrodo svarbūs ir produktyvūs, tačiau ši illiuzija neretai būna tik parodomasis užimtumas.
Mes vėluojame į susitikimus, nes nebaigėme kitų susitikimų. Mes neimame laisvų dienų, nes esame „sunkiai dirbantys”. Mes į kiekvieną situaciją reaguojame lyg tai būtų avarija ar kritiška padėtis. Ugnis uždegame ten, kur visai nereikia to daryti, nes gyvename skubėjimo kultūroje. Ir jei neskubame, būna netgi keista. Parodomasis užimtumas mus tiek vartoja, kad mes neturime erdvės kitoms patirtims. Ką galime padaryti, jei ši iliuzija mus įtraukė?
Visų pirma nusistatyti savo tempą. Įprastai į šią skubėjimo kultūrą įsitraukiame, nes bandome gyventi kažkieno kito sugalvotu laiko grafiku. Kažkieno kito sugalvoti terminai ir datos diktuoja mūsų gyvenimus. Todėl reikėtų tiesiog pareflektuoti koks tempas man galėtų būti priimtinas šiame pasaulyje ir prioritetizuoti save kiekvienos dienos pradžioje.
Puikus būdas – prieš bet ką kitą ir dėl visų kitų – skirti sau laiką ryte ir padaryti mankštą, medituoti, nusistatyti ketinimus ar rašyti žurnalą. Jei galėtume savo dieną pradėti tokiu būdu, žymiai didesnė tikimybė, kad dienos bėgyje būsime sąmoningesni, protas bus ramesnis, aiškesnis ir labiau savimi pasitikintis.
Kitas dalykas, – galima pabandyti iš naujo apsibrėžti, kas yra produktyvumas – ką tai reiškia man? Kokie yra mano sėkmės kriterijai? Ką man reiškia sėkmė? Ar aš išlaikau elementarų žmogiškumą, nežiūrint ką darau ir kur esu? Kai atsakome sau į šiuos klausimus, tuomet tampa aiškiau, kokia turi būti mano darbo diena.
Ir galų gale neužmirškime, kad ilsėtis būtina – patikėkite pasaulis palauks.