Kai pradedame medituoti ir gyventi ne automatiniame režime, o sąmoningai – dažnai jaučiamės lyg pabudę iš sapno. Viską pradedame suvokti ir matyti aiškiau ir ryškiau, švariau girdime, sodriau jaučiame, stipriau užuodžiame, o skonis tampa dar skalsesnis. Sąmoningumas pažadina mūsų sensoriką. Šios kelionės pradžioje gal ir neatrodo, kad tai yra labai akivaizdi tiesa – tam reikia šiek tiek laiko. Tačiau meditacijos dėka, daugiau ar mažiau, kiekvienas patiria tokį aiškumo jausmą.
Kai kasdieniame gyvenime kultivuojame sąmoningumą, mes visus dalykus suvokiame ir jaučiame aštriau ir aiškiau, bet tai nereiškia, kad šių aštrių ir aiškių dalykų nebuvo anksčiau. Tai reiškia, kad mes sąmoningai nesuvokėme, nebuvome su jais čia ir dabar ir todėl nepatyrėme savo sensorika. Įprastai kūnas buvo vienoje vietoje, o protas – visai kitoje. Galbūt, kai eidavome kasdieniu, įprastu maršrutu, vietoj to, kad jaustume kūno pojūčius, mes galvodavome apie tai, kas atsitiko arba nerimaudovome, dėl ko nors, kas gali atsitikti. Ko gero visą gyvenimą buvome užgožti šio migloto galvojimo rūko ir painiavos.
Ir tik tuomet, kai paleidžiame visą perteklinį galvojimą, kiekvieną savo pojūtį pradedame patirti aštriau. Dažniausiai tai yra malonūs dalykai, tačiau taip pat galime patirti ir triukšmą bei įtampą, kuri kartais mus supa. Tačiau, jeigu gebame paleisti galvojimą apie tai, ką šiuo momentu patiriame ir paprasčiausiai būti su sensorika, tuomet ir atrandame proto lengvumą ir laisvę.