Labai dažnai tyčia stengiamės būti užsiėmę vien tam, kad būtume užsiėmę, tačiau būtent dėl to ir nepatiriame gyvenimo pilnatvės. Į darbų sąrašą įtraukiame dalykus, kurie mums atrodo svarbūs ir produktyvūs, tačiau ši iliuzija neretai tėra parodomasis užimtumas, nes mus spaudžia skubėjimo kultūra.
Mes vėluojame į susitikimus, nes dar nesibaigė ankstesni. Neimame laisvų dienų, nes laikome save „sunkiai dirbančiais“. Į kiekvieną situaciją reaguojame taip, lyg ji būtų katastrofa ar avarija. Gaisrus užkuriame net ten, kur jų visai nereikia, nes gyvename skubėjimo kultūroje. O jei neskubame, mums net pasidaro keista. Parodomasis užimtumas mus taip išsekina, kad nebelieka erdvės kitoms patirtims. Ką galime padaryti, jei ši iliuzija mus įtraukė?
Visų pirma – nusistatyti savo tempą. Įprastai į šią skubėjimo kultūrą įsitraukiame, nes bandome gyventi pagal kažkieno kito sudarytą grafiką. Kitų nustatyti terminai ir datos diktuoja mūsų gyvenimus. Todėl verta paklausti savęs: „Koks tempas man būtų priimtinas šiame pasaulyje?“ Ir tuomet prioritetizuoti save kiekvienos dienos pradžioje.
Puikus būdas – kiekvieną rytą, dar prieš ką nors darydami kitų labui skirti laiko sau: padaryti mankštą, pamedituoti ir nusiteikti dienai. Jei dieną pradėtume tokiu būdu, žymiai didesnė tikimybė, kad jos eigoje būsime sąmoningesni, protas išliks ramesnis, aiškesnis ir labiau savimi pasitikintis.
Kitas žingsnis – iš naujo apsibrėžti, ką mums reiškia produktyvumas. Ką tai reiškia asmeniškai man? Kokie yra mano sėkmės kriterijai? Ar, nepaisant to, ką darau ir kur esu, išlaikau elementarų žmogiškumą? Kai atsakome į šiuos klausimus, tampa daug aiškiau, kokia turėtų būti mūsų darbo diena.Ir galų gale neužmirškime, kad ilsėtis būtina – patikėkite pasaulis palauks.