Gáli atrodyti, kad tyla yra pasyvi ir nenaudinga ginčų sprendimui, tačiau tai yra pamatas ramybei ir aiškumui. Būdami šioje būsenoje mes galime išgirsti, ką kiti nori pasakyti.
Tai susideda iš dviejų dalių. Visų pirma, tai gebėjimas būti dabartyje ir girdėti, ką kiti nori pasakyti. Kitaip sakant, jeigu esame įsitraukę į kažkokias savo mintis, arba esame įsikabinę į konkrečią idėją, nuomonę, įsitikinimą, tada tikrai sunku būti dabartyje, būti smalsiam ir norėti išgirsti kuo kitas žmogus nori pasidalinti. Tik tada, kai sugebame tuos dalykus padėti į šoną – galime būti dabartyje ir girdėti.
Tai darydami mes pridedame dar ir antrą dalį – erdvės elementą. Vietoj to, kad į kažkieno žodžius, kurie nesiderina su mūsų suvokimu, kaip dažnai būna, reaguotume automatiškai, mes turime erdvę, kurioje ir yra galimybė iš pradžių apsvarstyti ir tik po to atsakyti. Ne automatine susierzinimo ar baimės reakcija, o būtent tokiais meistriškais atsakymais mes galime pasiekti supratimo tašką. Tada galime kalbėtis konstruktyviai ir judėti link bendro sprendimo.
Todėl nereikėtų galvoti, kad tyla yra pasyvi, nes iš tikrųjų tai gali būti labai svarbi ir aktyvi sudedamoji dalis bet kokiame sunkiame pokalbyje.