Dažniausiai save suvokiame ir identifikuojame, kaip tam tikrą žmogų. Tačiau kuo ilgiau save stebime, tuo aiškiau matome kūno ir proto esmės trumpalaikiškumą ir tuo labiau suvokiame, kad tikroji mūsų prigimtis yra amžinai neapibrėžta.
Labai žmogiška norėti apibrėžti visus dalykus, norėti viskam prisegti etikėtes ir viską sudėlioti į lentynėles. Lygiai tą patį darome ir su savimi. Mes norime apie save galvoti, kaip apie tam tikrą žmogų ir net jei kartais norime nebūti tam tikru žmogumi, tai tada vis tiek yra noras būti kitokiu tam tikru žmogumi.
Tačiau, žiūrėdami į veidrodį, akivaizdžiai matome, kad kūnas visą laiką keičiasi. Taip pat ir moksliniame lygmenyje žinome, kad ląstelės kūne pastoviai atsinaujina ir tokiu būdu kas keletą metų pasikeičia pilnai.
Kas liečia emocijas, tai mes galime turėti tendenciją tam tikrą emociją jausti dažniau, tačiau nėra tokios emocijos, kurią jaustume visą laiką. Kartais gali tiesiog atrodyti, kad taip yra, bet iš tikrųjų, emocijos ateina ir išeina. Emocijos keičiasi ir todėl mes negalime būti nei kažkoks apibrėžtas žmogus, nei apibrėžta emocija.
Tas pats ir su mintimis. Mintys ateina ir išeina. Aišku, mes galime turėti labai konkrečius, ilgalaikius, tvirtus siužetus galvoje, bet kuo labiau juos tyrinėjame, tuo aiškiau darosi, kad tai tiesiog vėl ir vėl kartojamų minčių kolekcijos.
Ir kai matome šiuos pastoviai besikeičiančius dalykus, tada aiškiai suvokiame, kad nieko nėra pastovaus, nieko stabilaus ir nieko ką galima apibrėžti. Tai yra laisvė.