Perfekcionizmas ir tobuli momentai

Tobula
Tobulas gyvenimo momentas

Kai iš savęs, arba iš aplinkinių žmonių reikalaujame tobulybės, tai darome labai kritišku, teisiančiu ir įtemptu protu. Ir kuo labiau toks požiūris į gyvenimą dominuoja, tuo mažiau mūsų gyvenime yra tobulų momentų. Juk, iš tikrųjų, dažnai esame tiek įsitraukę ieškodami tobulybės, kad niekada jos nematome. Tačiau, medituodami įgyjame tam tikrus įgūdžius ir tada pamatome, kad tobuli dalykai visada yra aplink mus. 

Įprastai, kai savo, arba aplinkinių žmonių atžvilgiu įsijungia perfekcionizmas, tuo pačiu įsijungia ir palyginimas. Šiame procese vienoks, ar kitoks lyginimo laipsnis yra visada. Visada yra skalė nuo netobulo iki tobulo. Tada save ir kitus toje skalėje bandome lyginti.  

Bet, jei nelygintume, ta skalė net negalėtų egzistuoti. Kai lyginame, tada nei savęs nematome, kokie esame, nei kitų nematome, kokie jie yra čia ir dabar. Vietoj to – remiamės kažkokiais dalykais praeityje, arba kažkokiais dalykais, kurie, kaip mums atrodo atsitiks ateityje.

Tačiau, jei gyvensime su tokiu požiūriu –  prote visada bus įtampa, visada jausime emocinę įtampą.  

Žinoma, aš nenoriu pasakyti, kad mes neturime stengtis tobulėti kaip asmenybės, arba,  kad neturime stengtis kurti sąlygų, kurios padėtų tapti sveikesniais ir laimingesniais. Bet jei būsime per daug susitelkę į ateities momentą, per daug susitelkę į perfekcionizmo idėją, į mintį – tai niekada negalėsime patirti dabarties momento tobulybės.