Vidinė ramybė nėra kažkur toli – kitoje vietoje ar kitu laiku. Tai nėra užduotis, kurią turime išspręsti, įgūdis, kurį galime ištreniruoti, ar tikslas, kurį privalome pasiekti. Tuo labiau tai nėra kažkas, ką galime priversti. Vidinė ramybė yra visada. Viena gražiausių metaforų apie tai yra giedras dangus.
Dažnai gyvenime tiek įsitraukiame į kasdienius rūpesčius, tiek mūsų dėmesys būna sutelktas į debesis, kad pamirštame: virš debesų visada yra giedra. O kartais gyvename po tokiu sunkiu ir tirštu debesų sluoksniu, kad metų metais giedros net nesame matę. Kai protas labai įtemptas, prarandame gebėjimą matyti giedrą dangų.
Mes neturime nieko versti ar bandyti galvoti kitaip. Vietoj to, paprasčiausiai turime sukurti sąlygas, kuriose debesys išsisklaidytų patys. Meditacija – tai praktika, kurioje galime sau priminti šį erdvės jausmą, esantį anapus įtampos. Kai tai darome nuosekliai, per laiką tai tampa įprasta, suteikia pasitikėjimo, ir galime vėl ir vėl grįžti į tą jausmą – žinodami, kad giedras dangus visada yra čia.