Svarstydami kas yra EGO, retai matome visą vaizdą.
Kai protas galvoja, kad jis yra pats geriausias pasaulyje, nėra didelio skirtumo nuo proto, kuris galvoja, kad jis yra blogiausias. Abu sukuria aplinką, kurioje kančia yra neišvengiama.
Mes visi patiriame bendražmogiškas patirtis, tačiau protas turi tendenciją siekti unikalumo. Ir tai labai dažnai paskatina nukrypti į kraštutinumus. Kai gyvenime susiklosto sunkios aplinkybės ir dėl to kenčiame, protas dažnai būna įsitikinęs, kad niekas kitas pasaulyje nesijaučia taip blogai, kaip aš. Tuo metu galvoje net nėra vietos prielaidai, kad gali būti taip, jog kiti žmonės taip pat kenčia ir jaučia tokias pačias patirtis, o gal netgi dar blogesnes.
Lygiai taip pat, kai patiriame kažką pozityvaus, kai esame labai patenkinti savimi, tai gali įkvėpti statuso jausmą, galime tapti pilni išdidumo ir arogancijos. Ir tai tikrai nėra tie bruožai, kurie padeda gerai jaustis.
Tačiau, jei pažiūrėsime, kas yra EGO ir kaip tai funcionuoja – pamatysime, kad tas pats EGO, kuris sako, kad esame patys geriausi pasaulyje, taip pat gali sakyti ir atvirkščiai,- kad esame patys blogiausi pasaulyje. Tas pats ego, tik apverstas atvirkščiai. Jei tik yra idėja, tai vis dar EGO galvoja, kad kažkurioje srityje yra pats geriausias, tačiau lygiai taip pat, jei tik yra idėja, – kad yra pats blogiausias. EGO būtinai turi būti geriausias būdamas blogiausiu.
Labai svarbu neįsitraukti į tokius siužetus ir nemanyti, kad esame laisvi nuo EGO vien todėl, kad labai daug galvojame, kokie esame blogi ar netgi patys blogiausi – nėra jokio skirtumo. Tai vis tas pats įtemptai galvojantis protas.
Todėl mūsų užduotis taip pat ta pati – pastebėti tuos siužetus, žengti žingsnį atgal ir paleisti galvojimą.