Sąmoningumas, tai aiškumas, o aiškumas – tai gyvenimas.
Šią idėją labai gerai iliustruoja pasakojimas, apie mergaitę, kuri gyveno pietų Indijoje. Į vieną savo namų kambarį mergaitė visada įeidavo su baime, nes tamsiame kampe bijojo pamatyti gyvatę. Bet, iš tikrųjų, tame kampe buvo tik laistymo žarna. Ir ji tai žinojo! Tačiau naktimis, kai nebuvo visiškai jokios šviesos, jos suvokimas pakisdavo ir viskas, ką mergaitė galėjo matyti – tai gyvatė. Ir visai nesvarbu, kad dienos metu ji matydavo tiesiog laistymo žarną – kai nebūdavo visiškai jokio apšvietimo ir aiškumo, kažkas jai sukeldavo įsitikinimą, kai tai yra gyvatė.
Jei pagalvotume apie save – pamatytume kaip dažnai tai atsitinka kasdieniame gyvenime. Dažnai savo protą, arba situaciją suvokiame kažkokiu ypatingu būdu. Ir net jei turime kitokią informaciją – ar palaikančią, ar nepalaikančią – vis tiek idėja, kad tai pasirodys tam tikru būdu – neapleidžia. Taip vyksta todėl, kad tuo momentu neturime aiškumo, neturime tos sąmoningumo šviesos.
Tačiau treniruodami protą, galime išsiugdyti ir sąmoningumą, ir aiškumą ne tik medituojant, bet ir kiekviename kasdienio gyvenimo momente. Būtent tada pajaučiame daugiau harmonijos su mus supančiu pasauliu, o gyvenimas tampa ir laimingesnis, ir sveikesnis.