Ateitis neturi nei laisvės, nei pasitenkinimo, nei laimės. Šie dalykai gali būti tik dabartyje.
Vieni žmonės daugiau, kiti mažiau „gyvena” ateityje ir yra priklausomi nuo tam tikros idėjos, plano ar tikslo. Šią būseną neišvengiamai lydi baimė dėl to, kas gali atsitikti, arba dėl to, kas gali neatsitikti. Ateičiai skiriame daugybę lūkesčių, dėmesio ir laukimo.
Kadangi ateičiai skiriame tiek daug dėmesio, neišvengiamai įsitraukiame į vidinį dialogą, tarškėjimą ir barškėjimą. Tačiau, išskyrus mūsų mintis, ateitis niekur kitur neegzistuoja. Taigi, viskas yra įsivaizduojama ir hipotetiška. Ir tai gali tapti nuolatine saviapgaule, nes kol realybėje neatsitinka, niekas realiai neegzistuoja.
Kita vertus, jei pripažįstame, kad už plano ribų dalykai dar neegzistuoja, akivaizdu, kad tam tikras planavimas yra sveikas ir naudingas. Jeigu tai galime pripažinti, galime gyventi dabarties realybėje.
Praktikuojant meditaciją, išmokstame kiaurai per šią ateities iliuziją pamatyti, kad pradėjome gyventi pasaulyje, kuriame dalykai dar neįvyko ir grįžti į dabarties momentą. Ilgainiui susiformuoja stabilesnis dabarties pojūtis. Todėl rečiau nuplaukiame į ateitį – į „kas bus, jeigu bus“, „galbūt“ ar „o kas, jeigu…“.
Vietoj to galime išmokti gerai jaustis būdami dabarties neapibrėžtume ir pažeidžiamume.