Visi, turintys sveikatos sutrikimų, turėtų žinoti, jeigu organizmas nuolat funkcionuoja streso režimu iki galo pasveikti nepavyks. Net jei gydymas yra modernus ar chirurginė operacija atliekama pasitelkiant naujausias technologijas, rezultatas nebus ilgalaikis. Čia į pagalbą gali ateiti holistinė terapija ir meditacija.
Daugelis žmonių didžiąją gyvenimo dalį praleidžia nuolatiniame, nors ir skirtingo intensyvumo, streso („kovok arba bėk“) režime. Nors stresas dažnai laikomas natūralia šiuolaikinio gyvenimo dalimi, iš tiesų tai tylusis žudikas, sukeliantis emocinius, psichinius ir fizinius sutrikimus.
Tokios būsenos kaip vaikystės traumos, potrauminis stresas, depresija, pyktis, nerimas, neišgyventas sielvartas, gėda ar net paprastas kasdienio gyvenimo spaudimas išbalansuoja organizmo neurochemiją bei hormonų veiklą ir tokiu būdu sukuria nesveiką terpę organizmo ląstelėms.
Kaip augalas žūsta, jei dirvoje sutrinka cheminė pusiausvyra, taip ir žmogaus ląstelės negali būti sveikos, jei organizmo terpė nesubalansuota. Tokiu atveju bet koks gydymas gali būti netvarus.
Tik išmokę sureguliuoti streso reakciją ir sugrąžinti kūną ir protą į natūralią homesotazės ir atsipalaidavimo būseną, galime organizmui padėti atkurti hormonų ir neurochemijos pusiausvyrą.
Panašiai, kaip augalas nunyksta ir žūna, jei dirvoje pažeista cheminė pusiausvyra, taip ir žmogaus ląstelių likimas priklauso nuo organizmo terpės.
Ką sako mokslas?
Mokslas aiškiai sako, kad gebėjimas sąmoningai sureguliuoti emocijas, išmontuoti žalingus mąstymo šablonus bei pasąmonės įsitikinimus daro reikšmingą įtaką organizmo biocheminiams procesams, sveikatai ir net ligų eigai. Nors kai kuriems žmonėms sunku priimti faktą, kad emocinė būsena ir mąstymo įpročiai daro tiesioginę įtaką fizinei sveikatai. Psichoneuroimunologija patvirtina, kad sąmoningo požiūrio į mintis ir emocijas kultivavimas gali būti ne tik gyvenimą keičianti, bet kartais ir gyvenimą išsauganti praktika.
Pavyzdžiui, vėžio ląstelių išnykimas organizme vadinamas remisija – ligos atoslūgiu, bet ne visišku pasveikimu, nes vėžys dažnai sugrįžta. Todėl pacientai reguliariai tikrinami: kas pusantro, tris ar šešis mėnesius, kasmet, o vėliau – kas penkerius metus. Liga neretai atsinaujina, jei nepanaikinama tikroji jos priežastis.
Tačiau nesvarbu, ar tai būtų vėžys, depresija, priklausomybė, skydliaukės sutrikimai ar kitos ligos – giluminės priežastys dažnai slypi žalinguose pasąmonės įsitikinimuose ir mąstymo šablonuose. Tai gali būti neapykanta sau, gėda, pyktis, apmaudas, nerimas, baimė, nesaugumo jausmas, nusivylimas ir daugybė kitų ilgalaikių emocinių būsenų. Ne paviršinių ir trumpalaikių, o gilių, skaudžių, neretai pūliuojančių vidinių žaizdų.
Dauguma terapijų orientuojasi į vieną ar kitą gijimo aspektą – fizinį, emocinį, mentalinį ar dvasinį. Tuo tarpu holistinė terapija neapsiriboja simptomų šalinimu – ji siekia atrasti ir gydyti pirminę ligos ar negalavimo priežastį. Tam naudojami įvairūs metodai, padedantys palaikyti fizinę, emocinę, mentalinę ir dvasinę gerovę.
Tuo tarpu, holistinė terapija nebando pašalinti simptomų, o yra nukreipta į ligos ar negalavimo pirminę priežastį.
Vienas efektyviausių būdų palaikyti žmogaus sveikatą yra meditacijos terapijos ir holistinių metodų derinimas. Jei anksčiau meditacija buvo suvokiama tik kaip dvasinė praktika, šiandien vis aiškiau matoma, kad tai ir gydymo metodas. Reguliari meditacijos praktika padeda atkurti, regeneruoti ir puoselėti kūną, protą bei vidinę pusiausvyrą, todėl ją reikėtų suprasti kaip gydymo būdą.