…dalis žmonių kažką daro tam, kad debesys neuždengtų saulės šviesos, o Kasdienybės Stresas neįleistų į jų gyvenimą nelauktų svečių – Nerimo, Baimės, Nemeilės.
Apie tai, kaip šių svečių neįsilesiti kalbamės su Meditacijos mokytoju ir holistikos terapeutu Arūnu VALANČIUMI. Specialistas yra Tarptautinės meditacijos mokytojų ir terapeutų asociacijos narys ir akredituotas praktikas
– Jūs padedate nerimo kankinamiems žmonėms vėl pamatyti pasaulio šviesą. Kokį meditacijos metodą taikote?
– Nesu griežtai įsirėminęs į kurią nors meditacijos kryptį, man daugelis patinka. Viena iš prioritetinių – „Mindfulness“ metodas, mokantis susikaupimo ir leidžiantis išlikti ramiems, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių. Tačiau neatsisakau ir kitų krypčių. Jų yra be galo daug, nes meditacija atsirado labai seniai, net prieš 5000 metų. O gal ir dar seniau, tik niekas to neužrašė. „Mindflulness“ yra puikiai pritaikyta vakarietiškam mentalitetui ir suprantama šiuolaikiniams žmonėms.
– Ką reiškia pats žodis „Mindfulness“?
– Tai – sąmoningumas. Ši meditacija padeda sąmoningiau gyventi, geriau pajusti pasaulį ir save, stebėti savo mintis, emocijas ir veiksmus. Kuo daugiau sąmoningumo, tuo žmogus sveikesnis. Tyrimai rodo, kad apie pusę laiko žmonės negyvena dabartyje, o galvoja apie praeitį arba ateitį.
– Galvodami apie kažką kita, ne apie tai, ką šiuo metu veikia?
– Taip, tarytum jie egzistuotų visai kitoje planetoje. O „Mindfulness“ moko būti čia ir dabar, viską daryti sąmoningai, dėmesingai, netgi žingsniuoti, valgyti, atsistoti nuo kėdės. Atrodo, tai turėtų būti gana paprasta, bet, jeigu pabandytumėte viską daryti sąmoningai, iš karto tikrai nepavyktų. Per dieną vargu ar du kartus prisimintumėte, jog reikia galvoti apie tai, ką šiuo metu darote. Vis tiek mintys nukryptų ten, kas buvo vakar ar bus rytoj.
– O kam to sąmoningumo reikia? Juk daugelį dalykų darome mechaniškai – einame, šokame, netgi vairuojame…
– Tačiau ką iš tiesų tuo metu veikiame? Mąstome apie praeitį arba ateitį. Analizuojame, svarstome buvusius įvykius, perkuriame scenarijus, gailimės dėl praeities arba nerimaujame dėl ateities. Nebūna taip, kad nieko negalvotume. Jeigu negalvojame apie ėjimą, galvojame apie kažką kita. Ėjimo meditacija padeda jausti patį ėjimą – kaip pėda pasikelia, kaip kyla koja, kaip ji leidžiasi ant žemės, paliečia žemę. Jeigu nejauti to, jei eini tik mechaniškai, apima mintys apie praeitį arba ateitį. O toks mąstymas – tai nelaimingo žmogaus būsena. Mąstymas apie praeitį sukelia kaltės jausmą, norą kažką pakeisti praeityje. Apie ateitį – baimė dėl kažko, kas gali nutikti. Žmonės ateina į meditacijos studiją vejami nerimo ir baimės.
– Bet jeigu tas žmogus yra kūrėjas? Jei jis, sakysime, vaikštinėdamas po gamtą, kuria kino filmo scenarijų? Būtų banalu jį versti galvoti apie savo pėdas…
– Meditacija neskatina kraštutinumų ir netrukdo kurti, kaip tik padeda rasti pusiausvyrą. Kai sakome, kad nereikia galvoti apie ateitį, tai nereiškia visai negalvoti! Žinoma, turime būti praktiški ir planuoti savo gyvenimą. Turėti generalinį gyvenimo planą, žinoti savo tikslą ir siekti jo, susitelkus į artimiausias 24 val. Sekant tuo planu, daryti viską, ką gali geriausia šiandien, ir negalvoti, kas bus po mėnesio ar metų. „Mindfulness“ moko susitelkti ir dirbti, nediskutuojant su savimi, būti čia ir dabar ir bet kurį darbą ar veiksmą atlikti su didžiausiu nuoširdumu. Ne mechaniškai, o labai gerai, nuoširdžiai.
– Gyventi čia ir dabar reiškia tyrinėti aplink esantį pasaulį? Įsigilinti į jį, įžvelgti jo esmę?
– Toks ir yra sąmoningas požiūris – gyventi šia akimirka, mėgautis gyvenimu ir keisti negatyvias mintis į tai, kas supa, kas šiuo momentu yra tikra. Prisimenu ir savo patirtį. Daugybę kartų ėjau vienu ir tuo pačiu maršrutu, bet, kai pradėjau tyrinėti aplinką, pamačiau viską tarytum pirmą kartą – spalvas, faktūras, ženklus. Pasirodo, daugelio dalykų nebuvau matęs, nes mano mintys sukdavosi arba apie praeitį, arba apie ateitį. Gyvenau kažkur, bet tikrai ne ten, kur iš tiesų tuo metu buvau. Kai nepastebime gyvenimo, atsėlina nerimas. Ne tik holistikos terapeutai, bet ir šiuolaikinės medicinos specialistai tvirtina, kad nerimas ir stresas yra pagrindinė visų bėdų priežastis, tačiau ne visi žmonės tai išgirsta ir įsisąmonina.
– Arba tiesiog sako – ką padarysi, toks gyvenimas, reikia pakentėti.
– Bet iš tiesų gyvenimas nėra toks! Kai pradedi praktikuoti, supranti, kad nėra labai sudėtinga pajusti gyvenimą tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Žmonės nė nepagalvoja, ką reiškia streso poveikis, juk jam esant daugelis raumenų visą laiką yra įsitempę. Mes čia mokomės sąmoningai įtempti ir atpalaiduoti raumenis, ugdome smegenų įgūdį atpažinti pirmuosius streso simptomus kūne.
– Kaip išsiugdyti tokį įgūdį?
– Sąmoningai įtempiame tam tikrus raumenis, po to juos atpalaiduojame. Tai darome su visais kūno raumenimis. Jei šį pratimą kartojame kiekvieną dieną, išmokstame pajusti, kada raumenys pradeda įsitempti patys. O juk raumenų įsitempimas yra pirmasis streso simptomas. Išmokstame atpažinti ir padažnėjusį kvėpavimą, stipresnius širdies dūžius. Kai dažnai darome raumenų įtempimo ir atpalaidavimo pratimus, smegenys išmoksta streso sukeltą įtampą atpažinti ir ją atpalaiduoja. O jei dažnai patiriame stresą ir nežinome, kaip jį atpažinti, smegenys ima manyti, kad tokia būsena yra natūrali.
– Kaip šie pratimai susiję su meditacija?
– Tai yra pasiruošimo meditacijai pratimai. Vėliau su grupe (ne daugiau kaip 7 žmonės) praktikuojame keletą skirtingų meditacijos būdų. Tačiau dažniausiai su žmonėmis dirbame individualiai, kiekvienam taikome tai, kas labiausiai tinka ir patinka. Pastebėjau, kad kai kurie žmonės į studiją ateina be galo įsitempę, jie nei atsipalaidavimo pratimų padaryti negali, nei stebėti kvėpavimo. Tada dirbame kitaip, einame prie Neries, atliekame vaikščiojimo meditacijas.
– Žmogus bijo net kvėpuoti?
– Taip, išgirdę, kad „dabar reikės stebėti savo kvėpavimą“, dažnai puola į paniką. Vis daugiau sutinku tokių žmonių.
– Kokios priežastys paskatina žmones pradėti medituoti?
– Jaunimas ateina dėl to, kad nori pasižiūrėti, kas gi čia tokio vyksta. Jiems įdomu, kaip tai atrodo, nes mano, jog medituoti dabar madinga – skatina motyvaciją, padeda siekti tikslų. Dėl rimtų streso sukeltų problemų paprastai kreipiasi 40-mečiai ir vyresni, taip pat nepriklausomai nuo amžiaus – sunki liga, artimo praradimas ar kitos sunkios gyvenimo situacijos.
– Sulaukę vidurio amžiaus ir pastebėję, kad gyvenimas ima sukti į antrąją pusę, o laimės vis dar nepatyrė?
– Taip, nes daugelis bando atidėlioti gyvenimą – laukia penktadienio, vasaros atostogų, gero žmogaus, gero darbo. Tačiau tas laukimas niekada nesibaigia. Medituodami mokomės gyventi šią akimirką, nes žinome, kad nieko nesulauksime. Gyvenimas yra dabar, tuo ir džiaukimės.
– Kaip jūs dirbate? Ką pirmiausia siūlote nerimo kankinamiems žmonėms?
– Pradžioje bandome suprasti, kaip kiekvieną veikia stresas, kaip į stresą reaguoja kūnas ir psichika. Po to mokomės minėto raumenų atpalaidavimo pratimo. Tada pradedame ieškoti šabloninių stresą keliančių situacijų. Jos kiekvienam skirtingos, tačiau šabloninėmis vadinamos dėl to, kad beveik visada kelia stresą tos pačios situacijos, žmonės, veiksmai.
– Pavyzdžiui, kai vėluoji į darbą, būtinai laiptinėje susitinki viršininką…
– Gali būti ir taip. Kitus suerzina rytinės transporto spūstys, po vakarienės palikti neplauti indai ir t. t. Didžiausia patiriamo streso dalis yra būtent tokia – pasikartojanti. Vėliau šias situacijas suskirstome į dvi kategorijas – išvengiamos ir neišvengiamos. Kai pradedame analizuoti, suprantame, kad dauguma situacijų yra išvengiamos. O tos, kurios buvo priskirtos neišvengiamų kategorijai, taip pat, gerai pagalvojus, gali būti perkeltos į išvengiamų. Tada bandome ieškoti sprendimų. Surašome visus, kokie tik šauna į galvą, kol pagaliau randame geriausius. Jei vis dėlto situacijos yra neišvengiamos, bandome nuspėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis stresas mus paveiks ( juk situacija – šabloninė), ir jai pasiruošti…
– Kaip pasiruošti stresą sukeliančiai situacijai?
– Pirmiausia, padaryti trumpą kvėpavimo pratimą arba atlikti Zen pratimą – pajusti savo kūno svorį. Pajusti kūno svorį nėra sudėtinga – sėdėdamas ant kėdės, jauti kūno spaudimą į ją, jauti kojų kontaktą su grindimis, rankų svorį, joms gulint ant kelių. Tarytum įsižemini. Šį pratimą galima atlikti bet kokioje stresinėje situacijoje, akimirkai dėmesį nukreipiant į kūno svorį. Įsižeminimas stabilizuoja, tad žmogus tampa ramesnis, o tada patiria gerokai mažiau streso.
– Ką dar veikia atėjusieji į meditacijos studiją?
– Rašo užrašus. Vienoje sąsiuvinio pusėje rašome tai, už ką šiandieną esame dėkingi. Neišgyvename dėl praeities ir nebijome ateities, tik džiaugiamės tuo, kas šiandieną mus daro laimingus. Esu dėkingas už tai, kad mano sveikata gera, kad turiu gerą darbą, kad šuo mane myli, saulė šviečia, kad išgėriau skanios kavos, kad turiu mylimą žmogų ir t. t. Tačiau ne visiems pradžioje būna lengva kažką sugalvoti, žmonės sako nežinantys, ką rašyti, tik po kurio laiko įsivažiuoja ir prirašo nuostabių dėkingumo žodžių. Juk už daugelį dalykų galime būti dėkingi! Tada žmogus ir pradeda jausti pasitenkinimą gyvenimu.
Ką rašo kitoje sąsiuvinio pusėje?
– Savo problemas. Per dieną, kai tik suvokiame, kad pradėjome nerimauti dėl kokios nors problemos, tačiau suprantame, kad šiuo metu vis tiek nieko negalime pakeisti, mintimis deleguojame ją Nerimo Laikui. Nuspręsime, kaip su ja elgtis vėliau, atėjus valandai, skirtai dirbti su savo rūpesčiais. Taip įsisąmoniname, kad jau dirbame su ta problema, o tai pašalina spaudimą, suteikia laiko ir ramybės. Nukreipę nerimą, prisimename dėkingumo įrašus ir leidžiame kilti emocijoms, susijusioms su dalykais, kurie mus daro laimingus. Taip mokomės manevruoti tarp savo emocijų. Labai svarbu ir tai, kad su problemomis dirbtume prieš darydami dėkingumo įrašus, o ne atvirkščiai, pavyzdžiui, 9 val. ryto dirbame su problemomis, o 9 val. 30 min. rašome dėkingumo įrašus.
– O juk kartais net užmigti neįmanoma, toks minčių chaosas apima… Nemanau, kad galima problemas perkelti 9 val. ryto.
– Tai – taip pat įgūdis, kurį reikia treniruoti. Juk, kai ateinate į sporto salę pirmą kartą, nepradedate kelti 100 kg svorio, treniruojatės pamažu. Perkelti mintis kitam laikui taip pat įmanoma, tačiau treniruotei neužtenka savaitės ar mėnesio. Vėliau šie pratimai tampa gyvenimo būdu.
– Tai yra sunkus darbas su savimi, kuriam reikia motyvacijos…
– Motyvacija atsiranda tada, kai kitomis akimis pamatai gyvenimą. Žmonės ateina dėl to, kad juos kankina nerimas ir baimė, kad nenori patirti streso. Tačiau čia mes streso neatsikratome, tai – neįmanoma. Streso neišvengsime, o baimė taip pat reikalinga, nes turi labai konkrečias funkcijas mūsų gyvenime. Tačiau mes mokomės kitokio santykio su stresu. Padeda meditacijos, tam tikros praktikos, kurios treniruoja mūsų protą, moko jį išlikti ramybės būsenos ir nepriklausyti nuo išorinių aplinkybių.
– Kiek laiko reikia praktikuoti kas dieną?
– Bent 10–20 minučių. Tos meditacijos, kurios trunka valandų valandas, dažniausiai yra religinės praktikos. Meditacijos iš tiesų yra tokios universalios, kad daugelis religijų jas savinasi. Atėjusios iš Rytų, meditacijos puikiai pritapo Vakarų pasaulyje. Dabar netgi telefone gali turėti programėlę su meditacijomis, yra netgi „Mindfulness verslui“. Verslininkai tikrai patiria labai daug streso, nes konkurencija verčia juos kuo greičiau judėti pirmyn.
– Per kiek laiko galima išmokti meditacijos praktikų?
– Labai individualu, bet jei žmogus yra motyvuotas, jam užtenka 5–6 praktikų, kurios vyksta kas savaitę. Žinoma, būtina atlikti ir užduotis namie.
– Kaip jūs pats pradėjote medituoti?
– Tai buvo prieš 7 metus, kai mano gyvenime atsirado sunkumų. Kaip ir daugeliui – atėjo toks laikas. Tuos sunkumus bandžiau įveikti standartiniais būdais, netgi vartojau antidepresantus, bet nuo jų pasidarė dar blogiau. Tada atradau meditaciją. Pradėjau skaityti knygas, gilintis, ėmiau bendrauti plačiau. Atradau tai, kas man padeda, atradau savo mokytojus. Mokiausi Meditacijos mokytojų koledže Australijoje, vis dar ten mokausi.
– Tada įsteigėte meditacijos studiją?
– Kai padėjau sau, panorau padėti ir draugams, pažįstamiems, tad po truputį ir prasidėjo veikla. Tačiau tai nėra verslas, o amatas, kuris man labai patinka. Ypač gera matyti, kad padedu kitiems žmonėms, kad jie mano dėka keičiasi.
– O jums pačiam niekas nebekelia streso?
– Žinoma, kad kelia, bet aš žiūriu į viską kitaip, nesu toks „reaktyvinis“, koks buvau. Tuo ramumu veikiu ir aplinkinius – šeimą, draugus. Ramūs, gyvenimu patenkinti žmonės daro išmintingesnius sprendimus ir pozityviai veikia juos supančius žmones.
– Kai kuriems atrodo, kad tie medituojantys yra kažkokie… „paplaukę“ ir kad juos galima už nosies vedžioti.
– Tikrai taip nėra. Medituojantys žmonės turi puikią intuiciją ir blaiviai mąsto. Jie geriau žino, kada ir kokio stiprumo atkirtį reikia duoti, ir jaučia, kaip į kitų veiksmus ir žodžius sureaguoti. Juk dažnai žmonės susinervina ir supyksta dėl visiškų niekniekių, o tada duoda atkirtį ten, kur jo visiškai nereikia. Medituodami stipriname savo intuiciją. O tie žmonės, kurie sprendimus priima vien tik vadovaudamiesi protu, dažniausiai padaro didelių klaidų.
Meilė JANČORIENĖ