Savivertė tiesiogiai koreliuoja su laimės pojūčiu

Tarptautinės meditacijos mokytojų ir terapeutų asociacijos (IMTTA) narys bei akredituotas praktikas Arūnas Valančius sako, kad žmogaus savivertė tiesiogiai koreliuoja su laimės pojūčiu. Jo teigimu, aukštos savivertės žmogus savaime yra laimingas, tad stokojant laimės gyvenime, vertėtų įsivertinti savivertę.

A.Valančius veda meditacijos užsiėmimus, taip pat moko streso valdymo, pozityvaus mąstymo, savivertės kėlimo technikų. Šįkart 15min GYVENIMAS jį kalbina apie savivertės reikšmę žmogaus gyvenime.

Streso valdymas kursai
Laimė ir savivertė koreliuoja

 – Iš ko žmogus galėtų atpažinti, kad jo savivertė yra aukšta arba žema?

 – Lengviausias būdas – įsivertinti, kaip su savimi šneki. Jei dažnai sau kartojate, kad esate žioplas, durnas, nevykėlis ar dar koks – tai jau gana ryškus požymis, kad jūsų savivertė yra žema.

Kitas dalykas, jeigu sau svarbiose gyvenimo srityse patiriate sunkumų, pavyzdžiui, dirbate nemylimą darbą arba esate toksiškuose santykiuose, tai vėlgi rodo, kad su jūsų saviverte yra problemų. Nes aukštos savivertės žmogus neleis sau turėti ydingų ryšių su kitais ar dirbti nemylimą darbą. Aukštos savivertės žmogus gali patenkinti savo fiziologinius, emocinius, dvasinius poreikius. Jis yra vientisas: tai, ką jis jaučia, galvoja, sako ir daro – sutampa. Jam nereikia prieš kitus žmones kaip nors kovoti ar gudrauti, ko nors bijoti – jis pasitiki savimi ir priima save tokį, koks jis yra.

Jei dažnai sau kartojate, kad esate žioplas, durnas, nevykėlis – tai jau gana ryškus požymis, kad jūsų savivertė yra žema.

– Kaip formuojasi savivertė?

– Viskas prasideda ankstyvoje vaikystėje. Jei vaikui iki penkerių– septynerių metų suaugusieji sako: „Kur tavo protas?“, „Visi vaikai kaip vaikai, o tu kažkoks nenormalus“, „Kas tau ant pečių – galva ar kopūstas?“ ir panašius dalykus – tai lieka visam gyvenimui. Ir kai tas vaikas suauga, baigia mokslus, dirba darbą, jis supranta, kad jis turi proto. Tačiau ankstyvoji patirtis, tas suformuotas pagrindas apie save, jį tempia žemyn. Žmogus nesupranta, kas jam yra, kodėl jis nesijaučia laimingas ar kas jam trukdo tobulėti. O tobulėti trukdo būtent tie pasąmonėje „įsirašę“ įsitikinimai apie save ir pasaulį, atėję iš vaikystės, kuriuos jis pasąmoningai priima kaip tiesą. Toks žmogus jaučiasi nevisavertis (dėl to suklydęs pavadina save „žioplu“). Gyvenime jis daro pasirinkimus, grįstus žema saviverte (pvz., dirba nepatinkantį darbą), nes pasąmoningai trokšta, kad kas nors iš išorės patvirtintų jo giluminį įsitikinimą apie save. Arba, įsivaizduokime žmogų, užaugusį akademinėje aplinkoje. Toks žmogus gali būti įsitikinęs, kad sėkmę gyvenime suteikia tik akademiniai pasiekimai, nors pats iš tikrųjų trokšta groti roką ar dalyvauti ralyje. Ir greičiausiai jis slopins savo potraukį, o tuo pačiu ir savivertę, nes suvoks jį kaip silpnybę ar kvailystę.

Neretai dėl ankstyvųjų patirčių žmonės ignoruoja savo poreikius, nes yra pasąmoningai įsitikinę, kad tie poreikiai fundamentaliai neteisingi. Ir tai neigiamai atsiliepia jų savivertei. Žinoma, tai nereiškia, kad vaikystėje susiformavę dalykai yra kaip galutinis nuosprendis – suaugęs žmogus, jei jis yra sąmoningas, gali su jais tvarkytis. 

– Sakote, kad savivertės pagrindas susiformuoja dar vaikystėje. O kas dar veikia žmogaus savivertę, jau suaugus?

– Kad ir kaip banaliai skambėtų, labai svarbus yra poreikių patenkinimas. Jei žmogus nepatenkina savo fiziologinių, emocinių ir dvasinių poreikių – apie aukštą savivertę nėra kalbų. Aišku, čia taip pat yra daug niuansų. Žmogaus poreikių nepavyks labai tiksliai sudėlioti į lentynėles: vieniems reikia daugiau, kitiems – mažiau. Taigi poreikių patenkinimas labai priklauso nuo to, kaip suvokiame savo poreikius. 

Reikia suprasti, kad, jei mūsų laimė priklausys nuo kitų, mes iš principo negalėsime būti laimingi.

Pavyzdžiui, turtingoje Vakarų šalyje gyvenančiam jaunuoliui reikės atskiro būsto, kad jis jaustųsi komfortabiliai, o kur nors Azijos kaimelyje gyvenantis džiaugsis gyvenimu lūšnoje su kelių kartų giminaičiais. Taip pat svarbu nepamiršti glaudaus proto ir kūno ryšio: jei žmogus patiria negatyvias emocijas – vadinamąją baimės būseną, jo organizme dominuoja streso hormonai, slopinantys imunitetą, ląstelių gyvybingumą. Atitinkamai, jei žmogus išgyvena pozityvias emocijas – vadinamąją meilės būseną, jo organizme išsiskiria serotoninas, oksitocinas ir kiti gerą savijautą suteikiantys neurotransmiteriai. Kuo tai svarbu? Mūsų savęs vertinimas labai priklauso nuo to, kaip jaučiamės. Kitas dalykas, ironiška, tačiau savivertės problemų dažnai turi tie, kurie nuolat stengiasi pranokti save, siekdami tobulybės.

Šie žmonės turi labai daug savikritikos ir išskirtinį bruožą – labai garsų, persekiojantį vidinį balsą, nuolat aiškinantį, kad galima buvo padaryti geriau, visada lyginantį save su kitais, visada konkuruojantį. Tačiau reikia suprasti, kad, jei mūsų laimė priklausys nuo kitų, mes iš principo negalėsime būti laimingi. Dauguma mūsų buvo auklėjami, kad perfekcionizmas yra labai puiki savybė. Bet po to, kai mes tampame apsėsti siekio visada būti patys geriausi, tai tampa ne tik kad nelabai gera savybe, bet ir žalingu įpročiu. Galų gale nuolat siekiant būti geresniu už kitus ir save, tenka atsimušti į realybę ir suprasti, kad visada atsiras geresnių, jaunesnių, turtingesnių, gabesnių ir t. t. Tad svarbu suvokti, kad savęs „mušimas“ už kiekvieną menką klaidelę, pamažu mažina savivertės jausmą ir trukdo vystytis laimės jausmu

– Kaip būtų galima keisti savivertę žeminančius pasąmoningus įsitikinimus apie save? 

– Kadangi daugelis mūsų 95 proc. dienos laiko galvojame, jaučiamės ir elgiamės taip, kaip nurodo pasąmonės scenarijai, ir tik 5 proc. laiko esame sąmoningi, pirmiausia reikėtų mokytis prailginti savo sąmoningumo laiką, nes tik būdami sąmoningi galime siekti vientisumo tarp to, ką jaučiame, galvojame, kalbame ir darome. Tam padeda meditacija. O pasąmonės įsitikinimų keitimas yra labai subtilus ir individualus dalykas: vieną žmogų veikia vieni būdai, kitą – kiti, vienus žmones jie veikia labiau, kitus – mažiau. 

– Ar tam tikrų gyvenimo aplinkybių keitimas, pavyzdžiui, išėjimas iš nemylimo darbo ar toksiškų santykių, gali padidinti žmogaus savivertę?

 – Žinoma. Tai yra labai svarbūs dalykai – nutraukdami toksiškus santykius ar veiklas, dažnai žmonės ne tik pasididina savivertę, bet ir išgelbėja savo gyvenimus. Tačiau visų pirma reikia atpažinti, kad dabartiniai gyvenimo pasirinkimai man kenkia – tai, beje, būna labai sunku. Tam gali padėti nuoširdus pokalbis su savimi.

Pavyzdžiui, jei turite problemų su sveikata, reikėtų sau labai rimtai atsakyti į klausimą: „Jei mano sveikata ar sveikatos problemos turėtų galimybę parašyti man žinutę, kas joje būtų parašyta?“ Arba užduokite sau klausimą: „Kas mano gyvenime turi pasikeisti, kad jausčiausi puikiai?“ Kiekvienas žmogus giliai savy jaučia, kur tikrosios problemų priežastys, tik dažnai nedrįsta jų įsivardyti.

– Jūs sakote, kad pozityvus mąstymas taip pat didina savivertę. Kaip jį patartumėte savyje ugdyti? 

– Pozityvus mąstymas yra gebėjimas pamatyti gerus dalykus, kuriuos jau turime savo gyvenime, bet dažniausiai jų nematome. Problema ta, kad mūsų smegenys veikia taip, kad negatyvius dalykus matome be pastangų, nes tai reikalinga mūsų išgyvenimui. Tam, kad pamatytume gerus dalykus, – reikia pastangų. O ten, kur reikia pastangų, reikia pasitreniruoti.

Vienas būdų – dėkingumo žurnalas. Nusistatykite sau, kad kasdien turite užrašyti penkis dalykus, už kuriuos jaučiate dėkingumą. Net jei pasitaikys juoda diena – vis tiek atraskite ką nors gero. Tokiu būdu ilgainiui išmoksite pastebėti tai, kas yra pozityvaus, net ir kai būna labai sunku – tiek apie save, tiek apskritai gyvenime.

Užduokite sau klausimą: „Kas mano gyvenime turi pasikeisti, kad jausčiausi puikiai?“

Be to, kai dieną susiduriate su kokiomis nors problemomis, sunkumais, kurių negalite tuo metu išspręsti, užsirašę juos į popieriaus lapą ir nusprendę peržvelgti vėliau, jūs mentališkai atsiribojate nuo tų problemų ir jos tuo metu jūsų nebeveikia. Juk kaip dažnai mes išgyvename dėl dalykų, kurių tuo metu negalime pakeisti, o tai skatina negatyvų mąstymą. Taip pat reikėtų siekti palaikyti pozityvų dialogą su savimi. Negalima sau sakyti, kad esu žioplas, kvailas ar dar koks. Kai mes sakome sau gražius dalykus, kai bendraujame su savimi iš meilės perspektyvos, net jei iš pradžių tai darydami tuo netikime, po kurio laiko smegenyse susidaro naujos vertybinės sistemos ir mes iš tikrųjų imame apie save taip manyti.

Autorius: Domantė Juknonytė