Atsipalaidavimas nėra vidinė ramybė. Šias būsenas lengva supainioti, bet vidinė ramybė yra kur kas gilesnė patirtis.
Visada yra pagunda rinktis trumpalaikį atsipalaidavimą vietoj ilgalaikės vidinės ramybės. Trumpalaikis atsipalaidavimas dažniausiai priklauso nuo kažko konkretaus – pramogos, socialinių tinklų, atsipalaidavimo pratimo, dušo, pokalbio ar bet ko kito išoriniame pasaulyje. Iš vienos pusės, tai naudinga, nes palengvina įtampą ir stresą. Tačiau iš kitos pusės – tai nesprendžia giluminių priežasčių. Tų priežasčių, dėl kurių gyvenime vis kartojame tą patį elgesį ir vėl atsiduriame situacijose, kuriose reikia naujos dozės trumpalaikio atsipalaidavimo.
Autentiška meditacijos praktika turi labai mažai bendro su atsipalaidavimu. Tai nereiškia, kad po meditacijos nesijaučiame labiau atsipalaidavę – dauguma žmonių jaučiasi. Tačiau atsipalaidavimas yra tik šalutinis efektas, o ne meditacijos paskirtis. Tikroji meditacijos paskirtis – proto supratimas per tiesioginę patirtį. Ir jeigu dėl to, kad meditacijos metu sulėtėja kūnas, kvėpavimas ir protas, mes jaučiamės labiau atsipalaidavę – puiku, bet tai vis dar tik šalutinis efektas.
Svarbu suprasti šį skirtumą, bet nepamiršti, kad vietos yra abiems patirtims. Mums nereikia kentėti, kol rasime ilgalaikius sprendimus. Išlaikydami budrumą, kad netaptume priklausomais, galime naudotis ir trumpalaikiais būdais. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, jei norime jausti gyvenimo pilnatvę ir pasitenkinimą, jei norime kurti sąmoningą ryšį su aplinkiniu pasauliu, tuomet tvarus sprendimas – per tiesioginę patirtį suprasti kaip ir kodėl veikia protas.