Natūralu, kad mes pradedame medituoti, turėdami tam tikrų asmeninių siekių, tikslų ir norų. Tačiau, kai tampame įgudę medituotojai, lygiai taip pat natūralu, kad mūsų motyvacija tampa didesnė ir platesnė.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad visi pradeda medituoti todėl, jog vienaip ar kitaip nori pasikeisti. Net jei tai susiję su santykiais, vis tiek išlieka suvokimas, kad reikalingi asmeniniai pokyčiai. Ir pradžioje tokia situacija yra sveika.
Tačiau meditacijoje labiau akcentuojamas altruistinis požiūris ir suvokimas, kad praktika įtaką daro ne tik mūsų pačių sveikatai ir savijautai, bet taip pat ir žmonėms mūsų aplinkoje.
Nors tuo pačiu nieko blogo nėra tame, dėl ko pradėjome medituoti ar net jei vis dar esame į tai susitelkę. Tiesiog reikia žinoti, kad bėgant laikui šis poslinkis yra neišvengiamas. Tai atsitiks, patinka mums ar ne. Mes judėsime nuo didesnio susitelkimo į save (minčių sureikšminimo, ego) prie didesnio dėmesio kitiems (empatijos, atjautos). Būsime mažiau užgožti galvojimo ir daugiau laiko praleisime sąmoningumo erdvėje. Dėl to nereikia nei jaudintis, nei dirbtinai stengtis, kad taip atsitiktų. Mums tiesiog reikia nuosekliai praktikuoti.
Kiekvienos sesijos pradžioje verta prisiminti, kodėl aš darau, tai ką darau, ir kas tie žmonės mano aplinkoje, kuriems tai naudinga taip pat. O sesijos pabaigoje, kai jaučiamės pakankamai gerai, galime palinkėti, kad artimi žmonės patirtų tokį patį jausmą. Tiesiog pradėkime daryti šiuos dalykus ir natūraliai prasidės didelis motyvacijos bei ketinimų pokytis – nuo savęs link kitų.
Ir tai yra komfortiška vieta būti.