Nerimas yra natūrali žmogaus proto dalis ir vienas iš daugybės bendražmogiškos patirties aspektų. Vis dėlto dažnai savo protą suvokiame kaip uždarą sistemą, kurioje natūralias patirtis suvokiame kaip defektus ir laikome kliūtimis. Tačiau būtent toks požiūris ir nulemia tiek tiesioginę patirtį, tiek jos pasekmes.
Pavyzdžiui, kai patiriame intensyvų nerimą (nusivylimą, liūdesį ar kitą sunkią emociją), neretai galvojame: jei tik galėčiau nuo to išsilaisvinti, viskas iš karto būtų gerai, viskas iš kartų taptų tobula. Tokiu būdu nerimą suvokiame kaip kliūtį, kurią privalome suvaldyti, įveikti, nugalėti, kad viskas vėl būtų gerai.
Tačiau meditacijos praktika ir sąmoningumo ugdymas parodo ką kita – problema yra ne nerimas, o mūsų santykis su nerimu. Nerimą suvokdami kaip ydą ar defektą, sukuriame įtampą, kuri dar labiau sustiprina kančios patirtį. Tuo tarpu emocijos priėmimas sukuria erdvę, kurioje ji gali natūraliai praeiti.
Pakeitę požiūrį į nerimą ir pradėję jį suvokti, kaip natūralią bendražmogiškos patirties dalį, sukuriame visai kitokius santykius, ko pasekoje keičiasi tiesioginė nerimo patirtis. Mes leidžiame protui būti tokiam, koks jis yra, nebandome nieko kontroliuoti, į nieką neįstraukiame ir nieko neeskaluojame, bet tuo pačiu ir nieko neignoruojame. Tai ir yra gebėjimas sąmoningai sureguliuoti nerimą ir kitas iššaukiančias emocijas.
Požiūrio transformacija nereiškia, kad nerimo niekada nepatirsime. Tai reiškia, kad mes daugiau nebūsime užgožti, valdomi nerimo ir visada gebėsime išlaikyti proto aiškumą. Užuot kovoję su emocija, mes išmokstame ją sąmoningai išjausti ir paleisti. Tai iš esmės keičia mūsų santykį su savimi – mes vis mažiau bijome patirti nerimą, o kuo mažiau bijome patirti nerimą, tuo retesnis jis tampa, tuo jo intensyvumas tampa vis silpnesnis ir silpnesnis.
Šis procesas vyksta natūraliai, augant sąmoningumui tiek meditacijos praktikoje, tiek kasdieniame gyvenime. Tokiu būdu sąmoningumo lavinimas tampa universaliu įrankiu, padedančiu priimti visas bendražmogiškas patiritis – ne tik nerimą.