Kai pradedame save stebėti, emocijų laikinumas tampa akivaizdus. Jos atsiranda ir išnyksta.
Kartais jaučiamės laimingi, o kartais – nuliūdę. Suvokdami, kad egzistuoja daugybė įvairių emocijų, suprantame, jog nė viena iš jų nėra galutinė tiesa. Šis suvokimas suteikia laisvės pojūtį, nes emocijas matome kaip laikinus reiškinius, o ne kaip savo esmės apibrėžimą.
Gyvenimas mums pateikia įvairiausius iššūkius, aplinkybes ir situacijas, todėl neįmanoma visą laiką jaustis laimingai taip, kaip dauguma žmonių supranta laimę kasdiene prasme.
Visada bus momentų, kai negaluosime arba sirgs mūsų artimieji. Kartais gyvenimas atneša dar skaudesnę patirtį – mylimų žmonių netektis. Todėl akivaizdu, kad neįmanoma nuolat jaustis laimingai. Net paprastoje kasdienybėje pasitaiko daugybė mažų dalykų, kurie nebūtinai kelia džiaugsmo ar laimės emocijas.
Bet ar kas nors egzistuoja anapus laimės, liūdesio ar bet kurios kitos emocijos? Ar yra toks proto aspektas, kuris nepriklauso nuo emocinių būsenų ir išlieka stabilus, nesvarbu, ar jaučiamės laimingi, ar nuliūdę? Ir jeigu taip – ar mums reikia taip stipriai siekti laimės emocijos? Kita vertus, ar mums reikia taip atkakliai priešintis arba bandyti pabėgti nuo liūdesio ar kitos iššaukiančios emocijos? Suvokdami, kad anapus bet kokių emocijų egzistuoja vidinė ramybė, kuri nepriklauso nuo emocijų kaitos, pradedame jaustis lengviau.
Emocijos ateina ir praeina, tuo tarpu sąmoningumo būsena egzistuoja anapus emocijų. Tai gilesnė, stabili vidinė būsena. Kai išmokstame ją pasiekti ir jausti – nesvarbu, ar tai būtų meditacijos metu, ar kasdienėje rutinoje – galime visą savo gyvenimą susieti su šiuo fundamentaliu vidinės ramybės pojūčiu. Tai nėra emocija, kuri praeina, bet erdvė, kurioje rutuliojasi visos mūsų gyvenimo patirtys.