Svarstydami, kas yra EGO, retai matome visą vaizdą.
Kai žmogus galvoja, kad jis yra pats geriausias pasaulyje, iš tiesų nėra didelio skirtumo nuo to, kuris galvoja, kad jis yra pats blogiausias. Abu kuria aplinką, kurioje kančia tampa neišvengiama.
Mes visi patiriame bendražmogiškas patirtis, tačiau dažnai turime tendenciją siekti išskirtinumo. Būtent tai ir paskatina nukrypti į kraštutinumus. Kai gyvenime susiklosto sunkios aplinkybės ir dėl to kenčiame, neretai būname įsitikinę, kad niekas kitas pasaulyje nesijaučia taip blogai kaip mes. Tokiu metu galvoje net nelieka vietos prielaidai, kad ir kiti žmonės gali taip pat kentėti, gali patirti panašius išgyvenimus ar net dar skaudesnes patirtis.
Lygiai taip pat, kai patiriame kažką pozityvaus, kai esame labai patenkinti savimi, tai gali sukelti statuso jausmą, paskatinti išdidumą ar net aroganciją. Ir tai tikrai nėra bruožai, kurie padeda jaustis gerai.
Pažvelgę atidžiau, pamatysime, kad tas pats EGO, kuris sako, jog esame patys geriausi pasaulyje, lygiai taip pat gali sakyti, kad esame patys blogiausi. Tai tas pats ego, tik apverstas žemyn galva. Jei tik kyla mintis „esu pats geriausias“, tai yra EGO. Jei kyla mintis „esu pats blogiausias“ – tai irgi EGO. Jis visada nori būti „geriausias“ net būdamas blogiausiu.
Labai svarbu neįsitraukti į tokius siužetus ir nesusigundyti manyti, kad esame laisvi nuo EGO vien todėl, kad daug galvojame apie savo tariamą nepakankamumą. Nėra jokio skirtumo – tai vis tas pats įsitempęs, tarškantis ir barškantis galvojantis protas.
Todėl medituojančių žmonių užduotis išlieka ta pati – pastebėti šiuos siužetus, žengti žingsnį atgal ir paleisti galvojimą.