Žinoma, kartais kiti žmonės sako ar daro dalykus, kurie mums sukelia sunkias emocijos. Tačiau tai, kas vyksta toliau – visą likusią, ilgalaikę žalą mes darome sau patys. Įprastai mes kažkokius veiksmus, žodžius ar situacijas sukame ir sukame prote ir taip palaikome emocinę ugnį, o širdies skausmas tampa nuolatiniu palydovu.
Keliaujant per gyvenimą skausmas, iššūkiai ir kančia yra neišvengiami dalykai. Mes negalime išvengti šių dalykų, bet ką mes galime padaryti, tai nesinešti tos naštos su savimi tolyn į gyvenimą.
Kai gyvenime atsitinka labai sunkūs dalykai, dažnai net ir po penkių, ir po dešmties ar net po dvidešimties metų mes vaikštome vis dar galvodami ir galvodami apie tai. Sukame ir sukame tai savo prote, kol sukuriame tokį stiprų naratyvą, kad tai tampa mūsų identitetu. Tai tampa dalimi to, kas mes galvojame, kad esame. Tačiau labai svarbu suprasti, kad tai ne situacija, kuri savaime buvo pakankamai sunki, kažkokiu būdu save vis pratęsinėja. Mes patys sukdami ir sukdami tai savo prote vis pratęsinėjame ir pratęsinėjame situaciją.
Nuosekliai meditaciją praktikuojantys žmonės išsiugdo įgūdžius, leidžiančius sunkias ir iššaukiančias situacijas pasitikti ir pergyventi su aiškumo ir sąmoningumo jausmu, bet po to paleisti, nesinešioti to skausmo amžinai, o tiesiog tęsti savo gyvenimą.