Kaip dangus yra drobė debesims, taip ir protas yra drobė mintims. Mums nereikia kažkaip papildomai ieškoti kūrybingumo, o reikia tik aiškiai pamatyti tai, ką jau ir taip turime.
Prisiminkime, kai mums reikia kažkokių problemų sprendimo idėjų, arba reikalingas kūrybingumas – labai dažnai galvojame, kad privalome kažką sukurti prote.
Bet iš tikrųjų, žymiai naudingiau į tai pažiūrėti kitu kampu.
Pagalvokime – kai dangus labai apsiniaukęs, tai ko gero paskutinis dalykas, ką norime padaryti – tyčia pridėti dar daugiau debesų, nes tada vaizdas į erdvę bus užblokuotas ir visiškai nematysime dangaus. Taip pat ir prote, kai labai daug debesų, labai daug minčių – reiktų tiesiog leisti jiems išnykti. Ir tada, toje dangaus drobėje, arba aiškiame prote, pradėsime aiškiai matyti specifinę konkretaus debesies formą, specifinės minties formą – aiškiai pamatysime idėją, nes kai protas labai įtemptas, rizikuojame tą specifinę mintį pamesti, tarp visų kitų minčių, visų kitų debesų.
Kai leidžiame debesims išnykti, kai tokiu būdu suvokiame kūrybingumą, būtent tada savo idėjas matome aiškiausiai.