Nėra tokios vietos, kur galėtume pabėgti nuo savęs ir savo proto. Kad ir kur būtume, jis visada su mumis. Todėl, žymiai geriau yra nebandyti pabėgti, o atsisėsti, susidraugauti ir surasti abipusį supratimą su savo protu.
Net kai išvykstame atostogauti, kad ir į labai nuostabią vietą – kai ten atvykstame ir esame visai kitoje aplinkoje, toli nuo sunkumų – protas vis tiek išlieka įsitempęs. Taip yra todėl, kad su savimi visada pasiimame tas pačias mintis ir emocijas. Na, gal po keleto dienų jaučiamės šiek tiek kitaip, bet vis tiek protas mus seka, kad ir kur keliautume.
Taip pat ir kasdieniame gyvenime, kai bandome prasiblaškyti ir atitrūkti nuo sunkių ir iššaukiančių dalykų, kai nenorime būti su tam tikromis emocijomis ir mintimis – dažnai paskęstame socialiniuose tinkluose, naršome internete, žiūrime TV ir įsivaizduojame, kad pabėgome. Bet kažkada vis tiek turime visa tai išjungti ir tada vėl atsiduriame toje pačioje vietoje…
Geografija neturi reikšmės – meditacija ir Indijoje, ir Vilniuje, ir Labanore, sukuria aplinką ir erdvę, kurioje su savo protu galime jaustis patogiai, kad ir kokios būsenos jis būtų – laimingas, liūdnas, ar ramus – nesvarbu. Suprasdami protą, surandame ramybės ir taikos vietą kūne ir prote, todėl galime jaustis lengvai, kad ir kur gyvenimas nublokštų.